Pirmoji Martynos rašliava 9

Mano pirmoji pažintis su “Suicide Dj’s” buvo dar praeitą žiemą, kai vienas kvankštelėjęs aktoriukas-režisierius Mikas (studijuojantis Klaipėdoje) parodė vaizdelį iš Youtube’s, kaip  ”Stipriai kitaip” atlieka “Levutę”. Berniukas apšvietė, kad tai jungtinis LMTA aktorių ir muzikantų projektas, kad ši daina tikrai buvo parašyta piktai bilietukų kontrolierei. (bent jau taip jis sakė… ) Smagiausia buvo -  kaip jis puikiai įsiliejo į tą dainelę, su ne ką mažesne charizma kaip pats A. Storpištis šaukdamas ” mažute bilietėlius tik čiku čiku čiku - ŠIK” ( siūlyčiau grupei apmąstyti galimybę įtraukti jį į savo ratą).  Įspudį jau tada paliko ir trabonistas, stovintis ant kėdės, ir puikiai užpildantis muzikinį audinį :) Po šitokios spalvingos pažinties dar ilgai su drauge dainavom.. (Levute…mažute bilietelius… :)

Ir štai prabėgus nemažai laiko netikėtai į pažintį suėjome su trambonuojančiu Pranu! Aišku, buvo žiauriai keista, kada supratau kokiose grupėse jis groja. Būnant Vilniuj gavau dovanu “suicide dj’s” cd. (kad taip dažniau tokių pažinčių ir TOKIŲ dovanų :) Na ir pamilau kažkaip staigiai ir visai netikėtai šią  grupę :) Klausiau dieną naktį, visur ir visada, dainavau ir net bandžiau groti. Sužavėjo spalvingi tekstai, drąsios muzikinės paieškos, visiškai naujas požiūris į populiariają muziką. Pavyduliauju, baltai žinoma, kad jiem vienodai šviečia, ką apie juos pagalvos didzioji dalis konservatyviosios visuomėnės. Aišku nenustoja stebinti sceniniai sprendimai ( o gal geriau improvizacijos?), ir kažkokia giluma dvelkiantis trambonas… Kad šioje muzikoje trambonas pildo “skyles” tikrai sakyti negalima, nes jis turi kolektyve labai svarbią reikšmę( labai jau išjausti tie Prano pragrojimai, ir šeip prigrojimai), o ir “skylių” pildyti grupei nereika - jie ir taip labai spalvingi ir išradingi. Norėčiau pastebėti, kad Vido B. skambinimas sintiku -  tikslus, artikuliuotas, it kompiuteris skambintu, o ne žmogus (čia, velnias, kad taip sugroti, reiktų nemažai pasėdėti). Džiaugiuosi, kad vyrai nepabijojo įsileisti šaunios merginos, Živilės, nes dažniausiai vyriškuose kolektyvuose girdime sakant: ”merginos mums darbe tik maišys, o beto mes vyrų grupė!!!” Smagu, kad vaikinukai dainuoja dviese, tik nesuprantu ar jie specealiai daugiau dainuoja unisonu ( tarp kitko beveik kaip vienas varo :), nes kartais automatiškai man “turavojasi” šalia dainuojamos melodijos. Įpatingai ausį glosto “Dieve, leisk”, “Ramu”, “Dobilai”, “Jeigu” ir visos kitos likusios nuostabios dainos :) Maloniai keista, kaip ta pati grupė, tie patys žmonės gali būti riomantiški ir pašėlę, jautrūs ir tiesmukiški, dvasingi ir banalūs, Tiesa, man asmeniškai jų akustiniai dainų variantai žymiai gražesni už tuos perpildytus elektronikos… Ir dar mažytis pamąstymas - suprantu, kad norisi ir angliškų šmotų repertuare, bet žavesys slypi ir tautiškume… Labai jau visi lygiuojasi i tą Europą… (feee), o man taip gražu, kai pasakiška daina yra atliekama… lietuviškai!!!

Esu Klaipėdietė, ir labai skaudu, kad tokia šauni grupė neužsuka pas mus. Teko pasikankinti kurį laiką, žiūrinėjant puslapius internete, pavydėti tiems, kurie ten, sostinėje, bet vieną gražią dieną išaušo sventė ir man. Sutapo, kad spalio 1d. važiavau į Vilnių ir “Suicide Dj’s” koncertavo “Social Havana club”. Pranas mielai sutiko pasistenkti, kad gėlėčiau juos išvysti.  Tą vakarą klube vyko VU teisės fakulteto fuxų krikštynos. Vietoje atsidūriau likus 20min. iki koncerto pradžios. “Prie durų pasitiko mane renkų lietus”… teko gerokai pasispausti, kantriai laukti, ir tikėtis kad bent nevėluosiu išvysti mieluosius… teisinikų tikrai buvo devynios galybės, ir kaip ir pridera per krikštynas - visi gerokai išgerę ( aš pati irgi truputį ragavusi, pasijutau blaiva, lyginant su jais :). Ejo būriais, grūdosi, stumdėsi, visi norėjo šventę švęst :) O aš vieniša, užspausta minioje, stengiausi bent gyva išlikti, kad tik “Suicide Dj’s” išgirst :) Galiausiai, sunkiai susitarusi su kontroliere, patekau vidun. Kai pamačiau tai, apie ką taip ilgai svajojau - penki nuostabūs žmogeliukai scenoje - džiaugsmas tryško ašaromis… Karingai laikiau pirmąsias pozicijas, pačiame priekyje, kaifavau nuo vežančių dainų. Visi iki vieno grupės nariai labai mieli ir draugiški. Nuoširdūs. Ir teisininkai pasirodė visai malonūs: įsipynusi į ne savo kompaniją jaučiausi gerai, ir visi bendromis jėgomis šėlome iki permirkimo. Atsirado ir tokių, kuriem su rūbais buvo per karšta… Klausytojų, kaip supratote, buvo daug. Patys labiausiai pakvaišę fanai rikiavosi ir išdykavo priekyje. Pasitenkinimo šūksnių ir ovacijų netrūko. Visi choru dainavom “Final shot”, “Stebuklingas Šeškas”, ” Do Zobaczenja” ir t.t. Girdėjom dainų ir iš senojo albumo ir naujosios programos “animation” fragmentų. Grupės nariai atrodė ne ką mažiau laimingi nei jų fanai ( visdėlto turbūt pavydėtinas jausmas, kai minia nerimsta, klykia kaip patrakus, nelyginant bitlų laikais :). beveik dvi valandas netilo jie ir mes… Be pertraukos! Gaila tik vieno, kad, pasak Ainio, Levutes jie padainuot negali, nes tai jau kita grupė esanti. Bet žmonės tai tie patys, vagystė neįvyksta, tai kas čia tokio?? Susitarimas galbūt… Bet, taigi, visos tos dainos jūsų!!!  Taip ir į bankrotą galima išeit važinėjant šiu skirtingų grupių išgirst :) Sujungtų dainas į vieną - būtų papračiau. Taigi vakaras koncerte buvo nepakartojamas ir nepamirštamas. Su viltimi lauksiu kitos galimybės. Šitie žmogeliukai - man metų atradimas…